Pabundu. Veidas prilipęs prie pagalvės, o ji išterliota nubyrėjusiu blakstienų tušu.
Pabundu. Kiek per anksti ir jaučiuosi neišsimiegojus.
Pabundu. Bloga. O vakarykščio vakaro lyg nebuvę…
Ir nejaučiu nieko.
* * *
Visada nekenčiu sekančios dienos po vakarėlio - bloga fiziškai ir dvasiškai. O išaušęs rytas paslepia viską, kas įvyko naktį. Ir taip dingsta visos detalės, emocijos.
Tyla. Tada tuštuma. Nemaniau, kad gali būti taip tuščia. Ir lieki viena… Vėl pasijunti gyvenanti savo gyvenimą. Galbūt ir vieniša, bet sakiau jei jau būti vienišai tai iki galo. Nes būna „sekso” draugai, „vakarėlių” draugai ir tokie „pusiau” draugai. O aš ir būdama nuoširdi lieku viena. Tuomet kodėl negaliu jais manipuliuot ir apsimetinėt? Juk galiausiai vis tiek lieku su savimi.
* * *
Kai būnu viena su savo „kompanija”, lieka ledai, šokoladas ir viskas, kas įeina į žodį „media”.
Šokoladas yra laimė.
Ledai sukelia džiaugsmą.
O romantiniai filmai - vienišoms arba sudaužytoms širdims.
* * *
Meilė - pakvaišus ir išprotėjus…
Bet ji ne mano. Bent jau kol kas.
Ir aš sakau, kad man tas pats.
Rodyk draugams