Pajutusi, kad nuo šalčio nebejaučiu kojų, atsikeliu nuo lovos ir nueinu į virtuvę įjungti virdulio. Tik nuspaudus mygtuką, išgirstu kambaryje skambant telefoną. Ekrane didelėmis raidėmis šviečia: „Darbas” (kaip ironiška!). Paskambinusi kolegė iš lėto „giriasi” kokių klaidų spėjo padaryti nuo ryto ir aš eilinį kartą pasakau, kad ji niekada nieko nepadaro tinkamai, nes (vėl) neatliko jai skirtų darbų ir man atsibodo dirbti už dvi. Viskas. Ji staigiai ima manęs atsiprašinėt. Man neįdomu. Tuo tarpu ramiai užpilu kavą verdančiu vandeniu. Sulaukiu kito skambučio… Už jos kvailumą, atsakau direktorei už abi, o atsakymą išklausau viena. Nes, taip aš už viską atsakinga.
Baigus pokalbį, atsikvošiu. Nors šiandien pirmadienis, aš esu namuose. Man laisvadienis. Todėl apie savo ar jų klaidas, aš išvis neturėjau girdėti. Tuo labiau, kad dirbu už (nustebsit) minimalų užmokestį (300 eurų, jei kam neteko girdėti).
Padedu telefoną ir grįžtu į virtuvę kavos. Randu balzganą ir atšalusią. Namie velniškai šalta. Vien iš įpročio paėmus puodelį, įsitaisau ant grindų prie radiatoriaus. Mano neliečiamasis pirmadienis, ne toks jau ir neliečiamas - pagalvoju.
Išgerkim… už darbus, kuriuos dirbam vien dėl to, kad sumokėtume buto nuomą.
Image may be NSFW.
Clik here to view.
Rodyk draugams
